Linkėjimai iš Fatimos

Kelionės akimirka. Vilniaus Visų Šventųjų piligrimai iš kairės į dešinę: Lina, Dalia, Valentinas, Alytė ir Aira.

Lietuvos diena Fatimoje man buvo pirmoji piligriminė kelionė. Nuovargis, nepatogumai manęs negąsdino. Ruošiausi jai ramiai, kaupiausi, mąsčiau, kokiu tikslu ten važiuoju. Vežiausi keleta asmeninių intensijų, prie kurių grupės dvasinis vadovas pridėjo bendrą intensiją – melsti pasauliui taikos. 

Žinojau, kad Švč. Mergelės Marijos malones šioje kelionėje patirsiu, tačiau jos mane ištiko visai kitaip, nei tikėjausi. Per bendravimą su žmonėmis, kurie mane supo visos kelionės metu, aš atsivėriau pati sau. Susipažįstant su pirmą kartą matomu žmogumi neužtenka paklausti tik vardo. Norint suprasti kitą žmogų, neužtenka paklausti, kas jis yra, reikia ir pačiam atsiskleisti, kas tu esi. Kiekviena papasakota istorija mane palietė ne dėl to, kad liūdėjau ar džiaugiausi kartu, bet tos istorijos apnuogino ir mano gyvenimo žaizdas, kurių nejutau, nežinojau, kad turiu.
Labiausiai mane džiugino bendrystė, dalinimasis, galbūt ir primestas aplinkybių, tačiau jis nebuvo dirbtinis, kiekvienas norėjom bent truputį panašėti į Kristaus mokinį. Paraginti dvasinio vadovo kovojom su žmogiškais silpnumais, kurie ištinka kelionėje dėl patogumų stygiaus, skirtingų bendrakeleivių charakterių, įpročių, fizinių galimybių.
Stipriausią įspūdį paliko iškilmingos sekmadienio Mišios. Arkivyskupo Gintaro Grušo ištartas pamokslas palietė kiekvieno širdį. Po Mišių įvyko didžiulė agapė, primenanti vaizdinį iš Švento Rašto. Buvo nuostabi diena, visi buvo linksmi, šnekučiavosi, rodėsi, jog rojus nusileido ant žemės. Po agapės vykome autobusais į Sanjago de Kompastela. Buvo daug džiugių giesmių, stotelėse, kas galėjo, šoko liaudiškus ratelius. Linksmi pasakojimai, nutikimai, juokas. Kelionė truko šešias valandas. Sutemus linksmybes pakeitė malda, pokalbiai.
Sunku atpasakoti visus įspūdžius, nes jų labai daug, ir emocijos labai skirtingos – nuo džiugaus garbinimo iki ramaus susimąstymo. Naktinė Fatimos aikštė, užlieta žvakių švieselių jūros. Šalia Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietos mažytė koplytėlė su stebuklinga Fatimos Rožinio Marijos statulėle. Neaprėpiamos piligrimų minios rožinio malda su didžiule jėga tariama vienu metu mažiausiai dešimt kalbų, jausmas šalia esančio kaimyno, kuris tau padeda nepamesti maldos žodžių, smilkstančių žvakių kvapas, angeliškas vedančiojo giesmę balsas aidintis po visa Fatimą, didžiulės minios atitariantis giedojimas. Švytinčio kryžiaus, į kurį rodo iš paskos sekanti visų mūsų motina Švč. Mergelė Marija, vedama procesija aplink didžiulę bazilikos aikštę. Po galingos procesijos išsiskirsčius miniai ramybė, vien tik šalia koplyčios nenustojanti ūžti žvakių krosnis. Tolumoje, ant kalno – balta Rožinio Marijos bazilika, kurios kryžius spindi naktinio dangaus gelmėje. Priešais baziliką aikštės gale – įspūdingo dydžio baltas švytintis rožinis, pakabintas ant dviejų stulpų – vartų į didžiulę modernios architektūros Švenčiausios Trejybės baziliką. Baltas akmeninis kelias, kuriuo maldininkai eina keliais koplyčios link, ir galingas griežtų linijų metalinis Nukryžiuotasis, primenantis, jog nebus kančia didesnė, nei ta, kuri Golgotoj.
O kur dar kelionė po istorinius Portugalijos ir Ispanijos miestus – Portą, Bataliją, Nazarę, Santjago de Kompastela, grupės gido papasakotos įspūdingos istorijos, siekiančios Portugalijos susikūrimo laikus.
Tikiu, kad kiekvieno šios piligriminės kelionės dalyvio širdyje buvo pasėtas grūdas. Vieniems tas grūdas prasikals anksčiau, kitiems vėliau, tačiau jis tikrai duos vaisių.
Esu nuoširdžiai dėkinga visiems mane kelionėje lydėjusiems žmonėms. Atsivėrimus ir ašaras priimu kaip palaimą. Belieka vykdyti pažadus, duotus Fatimos Švč. Mergelei Marijai.

Lina Bastienė

Kartu visas 5 dienas keliavusi piligrimų grupė, kurią lydėjo kun. R. Doveika.

Kur Rojus Žemėje?
Į Piligriminę kelionę spalio 19—23 d., Lietuvos dieną Fatimoje, keliavo 600 piligrimų iš visos Lietuvos, 340 — iš Vilniaus arkivyskupijos ir 5 — iš Vilniaus Visų Šventųjų parapijos, kurie ne tik atveža linkėjimus, bet ir karščiausiai meldėsi Fatimos Rožinio Karalienei už savo parapiją!
Šios kelionės pradžioje jaudinausi dėl tinkamos avalynės, fotoaparato atminties… kol išgirdau kunigą sakant „dabar visi prisiminkime savo intensiją, su kuria važiuojame pas Fatimos Mergelę Mariją.” Tą akimirką pradėjau savo piligrimystę ir supratau: kelionei ruošiausi ne taip.
Pirmosios šv. Mišios vyko įstabioje Porto katedroje, bet didžiausią įspūdį paliko Fatimos šventovė — Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vieta piemenėliams.
Visoje Šventovėje daug įvairių koplyčių, bazilikų, statulų, jog vienu metu stengiausi viską apžiūrėti, kuo daugiau sužinoti, aplankytas vietas žymėjausi žemėlapyje, bet kartais tiesiog rasdavau save sėdinčią kur nors Šventovės pakraštyje, besigrožėjančią šia didybe, tikinčiųjų mastais ir savo laime čia būti.
Nuo Šventovės iki Alžustrelio (piemenėlių namų ir Taikos Angelo apsireiškimų vietos) ėjome kalbėdami Kryžiaus kelio stotis, o vakarus Fatimoje vainikuodavo rožinis ir naktinė žvakių procesija Šventovės aikštėje, kai procesijai iškilmingai išnešama Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kurios karūnoje — šv. Jono Pauliaus II paaukota kulka, kuria šventasis buvo sužeistas.
Nuo vieno Šventovės galo iki Apsireiškimo koplyčios yra nutiestas lygus keliukas, kuriuo nuolat bent keli piligrimai eina keliais. Atsiminusi savo ir artimųjų, draugų intensijas ir aš pradėjau kelionę. Iš pradžių negalėjau suprasti, kaip visu kūnu galiu pajusti skausmą nuo, rodos, akimi neregimo smėlio grūdelio. Sunku pasakyti kiek truko mano kelionė, bet per tą laiką visiškai sutemo, finišo tiesiojoj ryškiai sužibo kryžius ir maždaug nuo pusiaukelės iki kelio pabaigos nebejutau nei skausmo, nei nepatogumo — mane lydėjo karščiausia malda.
Kiekviena nakties tamsoje ir žmonių minioje suplevesuodavusi Lietuvos vėliava man primindavo Tėvynės laisvę — laisvę, už kurią ragino melstis Fatimos Marija.
Šeštadienį aplankėme Batalijos vienuolyną ir Nazarė miestelį, kitaip dar vadinamą „sidabro pakrante” ir garsėjantį įspūdingo dydžio bangomis!
Pasigrožėję gamtovaizdžiu grįžome į Fatimą — Lietuvos dienos šv. Mišias. Nustebau, kiek mūsų daug! Bazilika tapo pilna Lietuvos krikščionių vienybės. Na o paskutiniąją dieną praleidome Ispanijoje, Santjago de Kompostela mieste. Šv. Mišias šventėme Šv. Jokūbo Katedroje, kurioje — šv. Jokūbo ir dviejų jo mokinių kapai. Taigi Katedroje šv. Jokūbui į ausį pakuždėję savo maldavimus jau skrendame Vilniaus link — pas savo šeimyniškius, draugus bendradarbius, kaimynus, parapijiečius ir visus, ką dar duos Dievas.
Kaip per šv. Mišias sakė J. E. arkivyskupas Gintaras Grušas, Dievo veikimą kiekvienas įžvelgiame savaip, Jo artumą jaučiame per įspūdingą architektūrą, milžiniškas bangas ar šalia esančio žmogaus šypsenoje…
Todėl šiuo metu Rojus Žemėje man — lėktuvas, kuriame sėdžiu. Linkiu, kad kiekvienam jūsų Rojus Žemėje būtų ten, kur šiuo metu esate.
Aira

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios piemenėliai, Lina, Valentinas ir Aira, ėjo lygiai prieš 100 metų Liucijos, Pranciškaus ir Jacintos mintais takeliais.

Penktadienio rytą, atvykus į Fatimą, Jėzaus Mirties koplyčioje turėjome šv. Mišias.
Aš labai myliu Lietuvą, todėl man buvo neapsakomas džiaugsmas dalyvauti tokiose Mišiose, kur susirinkę beveik visi mūsų vyskupai, daug kunigų ir piligrimų, gal 700, atvykusių tikrai iš visos Lietuvos. Pasidžiaugiau, kad mūsų klebono Gintaro esame išmokyti, meldžiantis Tėve mūsų, susiimti už rankų. Todėl čia, Fatimoje, turėjau drąsos paduoti šalia stovinčiam ranką arba pati paimti nusvirusią ranką ir ją laikyti maldoje. Buvo matyti kaip žmonės vieni kitiems paduoda rankas ir jaučiau, kad visa Lietuva, susiėmusi už rankų, meldžiasi Fatimoje. Ten, kur buvo apsireiškusi Motina Marija. Jaučiausi labai ypatingai. Išgyvenau vienybę, bendrystę, brolystę ir seserystę. Panašiai jaučiausi gal tik stovėdama Baltijos kely.
Sekmadienio homilijoje arkivyskupas Grušas sakė, kad mus, čia atvykusius, Dievas palietė kiekvieną savaip: ką per didingą architektūrą, ką per vandenyno bangas, ką užstrigus lifte. Taigi, mane palietė per bangas. Žiūrėjau į bangas ir banglentininkus, kurie ten plaukiojo. Atėjo mintis, kad su bangomis, kaip ir su Dievo valia. Jei „pagauni kampą” ir plauki pagal bangą (vykdai Dievo valią), viskas gerai, bet pabandyk atsistoti prieš bangą, tai būsi taip nublokštas, kad tavęs net ir neras.
Pasibaigus sekmadienio Mišioms čia pat, prie didžiosios bazilikos visi bandėme nusifotografuoti.
Po to apsižiūrėjau, kad lauke vyksta šv. Mišios. Pamaniau, kad tie žmonės, kurie paprastai meldžiasi bazilikoje, užleido ją mums, o patys meldžiasi lauke. O jeigu taip Vilniuje, užleidžiame Katedrą svečiams, o patys meldžiamės lauke? Ko gero dar iki to nepriaugome. Jaučiau begalinį dėkingumą portugalų tautai.
Ir dar vienas dalykas, kuris pribloškė – tai pietūs. Vienu metu buvome pamaitinti visi 340 Vilniaus piligrimų. Kaip viena sesė sakė, kad maistą rinko pats arkivyskupas, todėl taip viskas skanu. Jaučiausi tarsi karaliaus puotoje.
Taigi, kelionė buvo nuostabi. Ir oras, ir lydintis kunigas, ir gidas, ir bendrakeleiviai piligrimai. Ir dainos, ir šokiai, kurių taip pat buvo.
Dėkoju Dievui už visas patirtas malones ir pasižadu nors truputėlį jam grąžinti savo gyvenimu, darbu, malda ir tarnyste.
Daiva

Naktinė žvakių procesija Fatimos Šventovėje.