Šventojo Jono Pauliaus II relikvija

Skelbdama Evangeliją, sinodinė Bažnyčia „keliauja drauge“.

Kaip „keliaujama drauge“ šiandien mūsų Bažnyčioje?

Kokius žingsnius žengti mus kviečia Dvasia, kad augtume „keliavimu drauge“?


Atsakydami į šį klausimą, esame kviečiami:

  • Prisiminti savo patirtis: kokios mūsų vietinės Bažnyčios patirtys ateina į galvą išgirdus šį klausimą?
  • Giliau permąstyti šias patirtis: kokius džiaugsmus jos sukėlė? Su kokiais sunkumais ir su kokiomis kliūtimis susidūrė? Kokias žaizdas jos atskleidė? Kokių įžvalgų sukėlė?
  • Surinkti vaisius pasidalijimui: kur šiose patirtyse nuskambėjo Šventosios Dvasios balsas? Ko Dvasia prašo iš mūsų? Kas patvirtintina, kas keistina, kokie žengtini žingsniai? Kur sutariama? Kokie keliai atsiveria mūsų vietinei Bažnyčiai?

Norint padėti visapusiškiau atsakyti į šiuos klausimus, pateikiamos temos.

Klausimai, lydintys kiekvieną iš pateiktų dešimties temų, yra kaip gairės:

       
        1. Kelionės bendrakeleiviai
.

Bažnyčioje ir visuomenėje einame tuo pačiu keliu vienas greta kito.

  • Kas mūsų vietinėje Bažnyčioje yra tie, kurie „eina drauge“?
  • Kas yra tie, kurie atrodo esantys atokiau?
  • Kaip augti esame pašaukti kaip bendrakeleiviai?
  • Kokios grupės ar kokie asmenys palikti pakraščiuose?


    2. Įsiklausymas
    .

Įsiklausymas yra pirmas žingsnis, tačiau tam reikalingi atviras protas ir atvira širdis be išankstinio nusistatymo.

  • Kaip Dievas kalba per kartais mūsų ignoruojamus balsus?
  • Kaip įsiklausoma į pasauliečius, pirmiausiai moteris ir jaunus žmones?
  • Kas įsiklausymą palengvina ar jam trukdo?
  • Ar tinkamai įsiklausome į tuos, kurie yra paribiuose?
  • Kaip integruojamas pašvęstųjų asmenų indėlis?
  • Kas riboja mūsų gebėjimą įsiklausyti pirmiausiai į tuos, kurių pažiūros skiriasi nuo mūsų pažiūrų?
  • Kiek erdvės suteikiama mažumų, ypač vargšų, marginalizuotųjų ar socialiai atskirtį išgyvenančių žmonių balsui?

    3. Kalbėjimas.

Visi esame kviečiami kalbėti drąsiai ir sąžiningai, t. y. laisvai, tiesiai ir artimo meilės dvasia.

  • Kas mūsų vietinėje Bažnyčioje ir visuomenėje įgalina ar trukdo kalbėti drąsiai, atvirai ir atsakingai?
  • Kada ir kaip pavyksta pasakyti, kas mums svarbu?
  • Koks yra santykis su vietine žiniasklaida (ne vien katalikiškąja)?
  • Kas kalba krikščionių bendruomenės vardu ir kaip tie kalbėtojai parenkami?

    4. Šventimas.

„Keliauti drauge“ įmanoma tik remiantis bendruomeniniu įsiklausymu į Žodį ir Eucharistijos šventimu.

  • Kaip mūsų bendruomenėje malda ir liturginiai šventimai įkvepia ir orientuoja mūsų bendrą gyvenimą ir misiją?
  • Kaip šitai įkvepia svarbiausius sprendimus?
  • Kaip skatiname veiklų tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje?
  • Kiek erdvės suteikiama dalyvauti lektoriaus ir akolito tarnybose?

    5. Bendra atsakomybė už mūsų bendrą misiją.

Sinodalumas tarnauja Bažnyčios misijai, kurią vykdyti pašaukti visi nariai.

  • Kadangi visi esame mokiniai misionieriai, kaip kiekvienas pakrikštytas asmuo kviečiamas prisidėti prie Bažnyčios misijos?
  • Kas pakrikštytiesiems trukdo veikliai misionieriauti?
  • Kokias misijos sritis esame apleidę?
  • Kaip bendruomenė remia savo narius, įvairiopai tarnaujančius visuomenei (socialine ir politine veikla, moksliniais tyrimais, švietimu, socialinio teisingumo skatinimu, žmogaus teisių apsauga, rūpinimusi aplinka ir t.t.)?
  • Kaip Bažnyčia padeda šiems savo nariams misionieriškai vykdyti savo tarnystę visuomenei?
  • Kaip įžvelgiami misionieriški pasirinkimai ir kas tai atlieka?

    6. Dialogas Bažnyčioje ir visuomenėje.

Dialogui reikia ištvermės ir kantrybės, tačiau jis įgalina ir tarpusavio supratimą.

  • Kokia apimtimi įvairūs žmonės mūsų bendruomenėje susirenka dialogui?
  • Kur mūsų vietinėje Bažnyčioje dialogas vyksta ir kokios yra dialogo priemonės?
  • Kaip skatiname bendradarbiavimą su kaimyninėmis vyskupijomis, vietinėmis vienuolių bendruomenėmis, pasauliečių asociacijomis bei sąjūdžiais ir t. t.?
  • Kaip sprendžiami požiūrių skirtumai, konfliktai ir sunkumai?
  • Kokiems konkretiems klausimams Bažnyčioje ir visuomenėje skirtinas didesnis dėmesys?
  • Kokia yra dialogo bei bendradarbiavimo su kitų religijų tikinčiaisiais ir žmonėmis, nepriklausančiais jokiai religijai, patirtis?
  • Kaip Bažnyčia plėtoja dialogą su kitais visuomeniniais sektoriais – politikos, ekonomikos, kultūros, pilietinės visuomenės atstovais – ir varge gyvenančiais žmonėmis, ko iš to dialogo mokomasi?

    7. Ekumenizmas.

Ypatinga vieta sinodinėje kelionėje tenka dialogui tarp skirtingų konfesijų krikščionių, vienijamų vieno krikšto.

  • Kokį santykį mūsų bažnytinė bendruomenė palaiko su kitų krikščioniškųjų tradicijų bei denominacijų nariais?
  • Kas mus vienija ir kaip keliaujame drauge?
  • Kokių vaisių gavome iš ėjimo drauge?
  • Kokie sunkumai?
  • Kaip žengti kitą žingsnį toje kelionėje drauge?

    8. Valdžia ir dalyvavimas.

Sinodinė Bažnyčia skatina dalyvavimą ir bendrą atsakomybę.

  • Kaip mūsų bažnytinė bendruomenė identifikuoja tikslus ir būdus, kaip tuos tikslus pasiekti, kokius žingsnius žengti?
  • Kaip mūsų vietinėje Bažnyčioje vykdomi valdžia ir valdymas?
  • Kaip įgyvendinama komandinis darbas ir bendra atsakomybė?
  • Kaip atliekami vertinimai ir kas tai daro?
  • Kaip skatinamos pasauliečių tarnybos ir pasauliečių atsakomybė?
  • Kokių vaisingų sinodalumo patirčių būta vietiniu lygmeniu?
  • Kaip vietinės Bažnyčios lygmeniu funkcionuoja sinodinės struktūros (pastoracinės tarybos parapijose ir vyskupijose, kunigų taryba ir t. t.)?
  • Kaip dalyvavimo ir vadovavimo atžvilgiu galėtume skatinti sinodinę prieigą?

    9. Įžvalga ir sprendimų priėmimas.

Sinodalumo stiliumi sprendimai priimami įžvelgus, ką Šventoji Dvasia sako per mūsų visą bendruomenę.

  • Kokius metodus ir procesus taikome priimdami sprendimus?
  • Kaip juos galima pagerinti?
  • Kaip skatinamas dalyvavimas priimant sprendimus hierarchinėse struktūrose?
  • Ar sprendimų priėmimo metodai padeda įsiklausyti į visą Dievo tautą?
  • Koks santykis tarp pasikonsultavimo ir sprendimų priėmimo ir kaip tai taikoma praktikoje?
  • Kokios priemonės ir procedūros taikomos skaidrumui ir atskaitomybei skatinti?
  • Kaip galima augti bendruomeniniu dvasiniu įžvelgimu?

    10. Sinodalumo ugdymas.

Sinodalumas neatsiejamas nuo kaitos, ugdymo ir nuolatinio mokymosi.

  • Kaip mūsų bažnytinė bendruomenė ugdo žmones būti labiau gebančius „eiti drauge“ įsiklausant vienam į kitą, prisidedant prie misijos vykdymo ir įsitraukiant į dialogą?
  • Koks ugdymas siūlomas įžvalgai skatinti ir valdyti sinodiniu būdu?

Kiekviena vyskupija, parapija ar bažnytinė grupė turėtų ne siekti aprėpti visus klausimus, bet atrasti svarbiausius jos kontekste sinodalumo aspektus bei į juos koncentruotis. Dalyviai raginami sąžiningai ir atvirai dalytis savo realaus gyvenimo patirtimis ir drauge apmąstyti, ką Šventoji Dvasia galbūt apreiškia per dalijimąsi tuo vienam su kitu.

https://www.vilnensis.lt/kas-yra-sinodas/

 


Atgal Atgal