Jeigu mes išgirstame, kad Dievas nori, jog mes ką nors darytumėme, ir mes sugebame atsiliepti, kad „taip, darysiu”, Jis mums duoda Šventosios Dvasios malonę, kad galėtume pajėgti tai įgyvendinti. – Arkivyskupas Gintaras Grušas
Sutvirtinimo Sakramento šventės akimirka Nuotr. autorė Natalija Sevostjanovienė
Balandžio 29 dieną Visų Šventųjų bažnyčioje 12 val. šv. Mišiose drauge šventėme Sutvirtinimo sakramentą, kurį net penkiasdešimčiai sutvirtinamųjų suteikė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Savo pamoksle arkivyskupas klausė visų, jei kurtume savo facebook profilį, atspindintį katalikišką tapatybę, kiek nuotraukų galėtume į jį sudėti? Ar tai būtų dvi-trys iš pačių pagrindinių švenčių – krikštynų, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramento? Gal turėtume iš Šv. Velykų bei Šv. Kalėdų? O sekmadienių? Ir paragino pradėti nuo paprastų dalykų – ištikimai laikytis bent vieno Dievo Įsakymo. Pavyzdžiui, švęsti kiekvieną sekmadienį, dalyvauti šv. Mišiose. Taip pat rasti laiko kasdienei maldai, tyloje apmąstant Dievo Žodį, kad asmeniškai Jį pažintume.
Arkivyskupas palinkėjo patirti ir leisti Šventosios Dvasios dovanoms reikštis mumyse: „Šventoji Dvasia perkeis jūsų gyvenimus, bet reikia pradėti nuo paprastų dalykų“. Taip pat priminė Trakų Dievo Motinos, kuri yra ir mūsų visų motina, jubiliejų. Po šv. Mišių tikintiesiems susirinkus agapei, pakalbinome mūsų ganytoją Gintarą Grušą:
Šiandien suteikėte Sutvirtinimo sakramentą, sutvirtinamieji gavo Šventosios Dvasios dovanų. Kaip alsuoti šia dvasia kasdienybėje ir neišsikvėpti?
Kaip ir girdėjome šiandienos Evangelijos antrajame skaitinyje (1 Jn 3, 18 – 24), turi būti išlaikytas ypač gyvas ryšys su Viešpačiu. Kaip mes tai padarome? Laikydamiesi Jo įsakymų. Atrodo labai tolima, bet yra paprastų dalykų, kuriuos galima daryti. Sekmadienio lankymas yra ir ženklas mūsų priklausymo, ir tas šaltinis, per kurį Jis mus maitina – tiek asmeniškai Eucharistijoje, tiek ir bendruomenėje. Mes pajuntame, kad esame Jo bendruomenės nariais. Taip pat asmeninė malda – tuomet išgirstame, ką Jis mums kalba, ir, kiek sugebame, atsiliepiame. Iš tikro, tokios kaip Motinos Teresės paslaptis buvo jos pasižadėjimas, jog jeigu ji išgirs ir supras, kad tai – Dievo valia, be jokių sąlygų ir atidėjimų – vykdys. Ir mūsų krikščioniškame gyvenime tas pats. Jeigu mes išgirstame, kad Dievas nori, jog mes ką nors darytumėme, ir mes sugebame atsiliepti, kad „taip, darysiu”, Jis mums duoda Šventosios Dvasios malonę, kad galėtume pajėgti tai įgyvendinti. Ir tai išlaiko artumą su Viešpačiu ir artumą tarpusavyje.
Nėra labai lengva mums, pasauliečiams, suprasti, kur Dievas kalba, o kur mūsų norai. Yra tam tikras kelias iki atpažinimo, branda?
Yra kelias, branda, kaip ir imantis bet kokio kito dalyko – kai pirmąkart kažką darai, visada sunku, kas bebūtų. O kai pakartotinai įpranti tą dalyką daryti, tai jau tampa ir įpročiu, ir dalimi tavęs – jau žinai, kaip tai veikia. Tas pats yra ir su malda. Jei vien tik per didžiausias šventes pasimeldžiu, nežinau, neišgirstu, bet visai kas kita, jei meldžiuosi kasdien. Kaip ir su naršymu internete – pirmąkart atsisėdę prie kompiuterio visi išsigąsta. Na, dabar vaikai jau nuo mažens įpratę, bet kalbu apie vyresnio amžiaus žmones. Tačiau kai pradedi, pripranti naršyti. Iki kol nepakeičia programinės įrangos ir vėl reikia iš pradėti naujo. Tas pats yra ir santuokiniame gyvenime – pradedant santuoką visiems yra nauja išmokti gyventi naujoje bendruomenėje, ją kurti. Tuomet gimsta pirmas vaikas ir tai irgi visada visiems didelė naujiena, kaip viską daryti. Taip pat pažiūrėkite į šeimą, kuri turi pirmą vaiką, ir kuri augina ketvirtą ar penktą. Sulig antru vaiku jau žinai, kaip būna, žinai, ką daryti, ir pernelyg nebesijaudini. Taip pat yra ir mūsų santykyje su Dievu. Jei mes skiriame tam laiko ir priprantame prie bendravimo, tuomet nesvarbu, ar esi kunigas ar pasaulietis, turi tą santykį. O kai turi gyvą santykį, pats Viešpats veža.
Sutvirtinimo sakramento šventės akimirka
Laukiame Popiežiaus vizito ir esame raginami tinkamai jam pasiruošti. Kaip mums ruoštis, kad išgirstume jo nešamą žinią?
Iš tikro pasirengiant popiežiaus vizitui, pirmas žingsnis būtų atsiliepti į jo pirmąjį prašymą melstis. Tai atveria mūsų širdis pažinti kitą žmogų, rūpintis jo gerbūviu, kad jis galėtų išgirsti Šventąją Dvasią ir leistų Jai vadovauti. Antras – pažinti patį popiežių, sužinoti apie jį daugiau. Tai tas pats, lyg mes lauktume svečio, ateinančio į namus, didelį verslo ar bet kokį kitą susitikimą, ir norėtume jį tinkamai priimti. Yra popiežiaus labai daug tekstų, apie jį galima pasiskaityti tiek internete, tiek išleidžiamose įvairiose knygose. Išleisti ir jo paties parašyti dokumentai, ir įvairių knygų apie jo keliones, jį patį, kaip jis augo. Pamoksle minėjau „Kitoks Pranciškus“ (autorė Deborah Castellano Lubov) – interviu rinkinys, įgalinantis pažvelgti į popiežiaus asmenines savybes, kaip skirtingose srityse žmonės jį patiria, pamato. Laikui artėjant bus galimybė savanoriauti, fiziškai prisidėti prie pasirengimo. Bus savanorių registravimas – tikrai laukiame žmonių iš parapijų. Ir turbūt visų svarbiausia bus sudalyvauti – pakilti nuo sofų, nepasiduoti pagundai sėdėti prie televizoriaus, o būti. Aš truputį stebiuosi, kai žmonės pasakoja savo patirtis prisimindami Jono Pauliaus II vizitą, kai jam pravažiuojant gatve su papamobiliu jie ten buvo, ir to išgyvenimo negali iš ekrano patirti. Mes popiežių ekrane matome visuose kituose kraštuose, bet jo buvimas arti, ypač mišiose Kaune ar jaunimui čia, Vilniuje, yra visai kas kita. Bus progos jį pamatyti ir pravažiuojant, būtų labai gražu jei pačios parapijos susiorganizuotų ir gatvėse pasitiktų su savo parapijų atributika ir sveikinimais. Kaip brangiausią prisiminimą turėtume momentą, užfiksuotą fotografijose, kai popiežius pravažiuoja pro parapijos bendruomenę. Pasinaudokime šia galimybe, nes visi drauge į Romą nenuvyksime ir tokios progos kartu nusifotografuoti su Šventuoju Tėvu neturėsime. Tad labai svarbu ir sudalyvauti, ir pasiruošti tiek maldos grupėse, tiek asmeniniame skaityme bei pasidalinimuose.
Sutvirtinimo sakramento teikimo akimirka.
Ko tikitės iš Visų Šventųjų parapijos ir ko mums palinkėtumėte?
Kad šie metai tikrai būtų malonės metai. Siekime leisti, kad Šventoji Dvasia veiktų mumyse ir mūsų bendruomenėse. Šie metai ypatingai pažymėti – Trakų Dievo Motinos pašventimo, mūsų valstybės atkūrimo šimtmetis. Dievo Motina – Lietuvos globėja, kuri meldžiasi už mūsų kraštą, mūsų šalį. Bet mūsų šalis sudaroma iš visuomenės, iš šeimų, bendruomenių, didesnių bendruomenių. Parapija yra viena iš tų bendruomenių, o parapijos šeimos yra pamatas, ant kurio ji yra pastatyta. Tad svarbu, kad šeimų bendruomenės susieitų, atsinaujintų ir kviestų kitus. Mes turime progą, – popiežiaus atvažiavimo, – ištiesti ranką ir kviesti į pasirengimą, dalyvavimą kitus. Kaip ir pats popiežius sako, turime būti misionieriška bažnyčia, kuri švyti džiaugsmu. Jei mes tik atliekame pareigas, tai daugiausia esame susiraukę, apniurę, o iš tikrųjų turime turėti gyvenimo džiaugsmo. Tai linkiu to ir parapijai, kad ji būtų džiaugsminga, atvira ir bekviečianti kitus susitikti su Kristumi.
Ačiū Jums labai.
Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą kalbino Jurgita Pocevičienė
Nuotraukų autorė Natalija Sevostjanovienė
2018 05 05
using WordPress and