Bendruomenės išvyka į Varėną
Šių metų spalio 15 d. Vilniaus Visų Šventųjų bendruomenė vyko į grybų ir uogų kraštą — Varėną. Aplankyta Broniaus Jurgelevičiaus sodyba paliko įspūdį ne tik mažiesiems parapijiečiams, kurie krūmuose ieškojo pasislėpusių kiškių, atrado kalakutų kalbą, susipažino su lietuviškaisiais pingvinais, išbandė įvairių paukščių kiaušinių kietumą, bet ir dideliems, galėjusiems iš arti pamatyti laukinį žvėrį — vilką, kurių, pasak žvėrinčiaus savininko, Lietuvoje yra ne tiek mažai, kaip manoma.
Kelionė tęsėsi per Akmens kaimą, kuriame stovinti Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia ir varpinė pastatytos maždaug prieš du šimtmečius. Abu statiniai yra iš tašytų rąstų ir manoma, kad statant meistrai sugebėjo išsiversti be vinių. Taip pat etnologas J. Kudirka nurodo, kad Akmens kaimas siejamas su tradicija Vėlinių vakarą degti žvakutes ant artimųjų kapų.
Aplankę Zervynų etnografinį gatvinį kaimą, išsidėsčiusį abipus Ūlos upės, parapijos bendruomenė kelionę baigė bendra vakariene.
Vilniaus Visų Šventųjų parapijos bendruomenė prie Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios ir varpinės
Dalinamės šiltais bendruomenės narių kelionės įspūdžiais.
Labai laukiau šios kelionės, kuri neprailgo su šaunia kompanija – trykštančia džiaugsmu ir gera nuotaika. Atvykus į žvėrynėlį mus pasitiko besišypsantis ir humoru „nuginklavęs“ sodybos šeimininkas. Buvo be galo įdomu klausytis vyriškio linksmų istorijų apie vilkus, jų auginimą, priežiūrą ir nuotykius. Netgi paklausyti, kaip diedukas kalba vilkų kalba. Aplink šiuos žvėris lekiojo ir klegenanti paukščių gausa. Kiekvienas paukštis savaip gražus, tačiau lietuviški pingvinai – nepakartojami. Iš visų augintinių draugiškiausiai nusiteikę pasirodė meškėnai – šie, šiltai mus pasitikę, leidosi būti paglostytais ir pamaitintais tiesiai iš rankų. Vėliau aplankėme Zervynų kaimelį. Likau pakerėta jo sodybų grožiu, kurį pabrėžė mus palepinusi saulutė ir auksinio rudens spalvos.
Solveiga
Labai laukėme su Gabriele šios išvykos. Stengėmės palikti visus peršalimo likučius užmaršty ir leistis į nuotykį :-). Smagi, nuoširdžiai bendraujanti draugija dar labiau sustiprino kelionės įspūdžius. Oras džiugino savo rudenišku žavesiu… Nuostabios vietos, dėmesio lietuje besimaudantys gyvūnak, neblėstančios šypsenos, gardūs cepelinai vakaro tamsoj žibintų apšviestoje karčiamoje…
Aleksandra
Paklausinėjau savo vaikinų, ką jie norėtų pasakyti apie kelionę, tai Matas (11 m.) pareiškė, kad labiausiai įsiminė, kad tas švelnus triušiukas, kurį norėjo pamaitinti, įkando jam į pirštą, o Emilis (13 m.) pirmąkart patyrė, koks švelnutis yra kiškučio kailiukas 🙂 Dar padarė įspūdį meškėnai, savo rankytėmis bandę nučiupti telefoną, kuriuo kažkas bandė iš arti juos nufotografuoti. Abu pripažino, kad buvo nepaprastai skanūs cepeliniai, ir tikrai važiuotų ir į kitą kelionę, jei joje būtų Gabrielius ir Austėja – jaunuoliai, su kuriais susipažino kelionėje, kvailiojo, ir galėjo aptarti mokyklinius reikalus.
Jurgita
Atgal
