Piligrimystė į Fatimą

2018 m. spalio mėnesį išsiruošiau į kiek trumpesnę piligriminę kelionę nei pernai tuo pačiu metu. Šįkart kelionės galutinis tikslas buvo priešingoje Santjago de Kompostela pusėje – tai Fatima. Kelionės kryptis nebuvo ypač svarbi – norėjau vėl pajusti Dievo artumą ir pasimelsti dar neaplankytoje šventoje vietoje. Pernai Į Santjagą de Kompostelo ėjau viena, tačiau su pasitikėjimu Viešpaties globa, kuris dar labiau išaugo man praradus telefoną, o kartu ir ryšį su artimaisiais, kelionės bilietus namo, kelionės žemėlapį… tariau Viešpačiui „pasitikiu tavim“. Suskambėjus mažos bažnytėlės varpui, kviečiančiam į vidurdienio šv. Mišias atsiliepiau į Dievo kvietimą, nors tą akimirką galvoje sukosi mintys kuo greičiau kažkur lėkti, spręsti problemą, ieškoti pagalbos. Gerai, kad išgirdau vidinį balsą, „palauk, sustok, pasimelsk, pasitikėk…“ su ašaromis dabar prisimenu, kaip sklandžiai Jis viską sutvarkė, jau po kelių valandų turėjau bilietus rankose, o rodyklės aiškiai rodė kelią pirmyn.

Apsisprendimas atiduoti viską į Jo rankas buvo malonė, nes paprastai gyvenime esu linkus „imtis“ ir „spręsti“ viską pati.
Kaip dar viena dovana šioje kelionėje yra užsimezgusi draugystė su žmogumi iš Portugalijos, kuris, sutikęs mane kelyje, pasiūlė pagalbą, kai buvau pametusi kelio kryptį. Skiria mus atstumas, gyvenimo būdas, kultūriniai ir tikėjimo skirtumai, kas daug kartų vertė suabejoti ryšio prasmingumu, tačiau yra jausmas, kad susitikom neatsitiktinai.
Taigi, į Fatimą keliavau jau nebe viena, kažkokių motyvų skatinamas prisijungė ir portugalas draugas, pasak jo, nematantis jokios prasmės taip toli eiti, varginti savęs ir apskritai turintis „savo“ supratimą apie tikėjimą Dievu, jeigu, pasak jo, „Jis išvis egzistuoja“. Galvojau, na dabar ir išsispręs tie mūsų santykiai, nereiks be reikalo gaišti laiko telefoniniams pokalbiams kas vakarą, kurti iliuzijas apie draugystę ateityje ir pan., juolab, kad išgirdau dar ir kun. Mykolo iš Kalvarijų parapijos mintį, kad vienam eiti yra kur kas mažesnis iššūkis, negu drauge su pakeleiviu.
Maždaug penktą kelionės dieną, ištariau jam žodžius, kad „visa tai yra per daug gerai, kad būtų tikrovė“. Tuomet, kai norėdavau melstis arba pabūti tyloje, mano pakeleivis supratingai atsitraukdavo paspartindamas žingsnius ir vėl atsirasdavo, kuomet norėdavau bendrauti. Buvo jausmas, kad kažkas jį mokytų. Kiekviena diena dovanojo savo grožį, potyrius. Kalnų grožį keisdavo autentiškų kaimelių vaizdai, eukaliptų giraitės, alyvuogių, vynuogių plantacijos. Smilgos, gerokai aukštesnės už mus, mojo mums vešliomis varpomis. Geltonųjų ir mėlynųjų figų vaismedžiai, graikiniai riešutmedžiai dosniai dalino nepaprasto skonio vaisius. Norėjosi nuolat dėkoti už visas dovanas, už galimybę pabūti, kur nereikia „konkuruoti“, „būti geriausiu“, „viską suspėti“, kur „jautiesi kaltu“ neaišku kodėl. Norėjosi, kad ši kelionė niekada nesibaigtų. Kas gali būti geriau už tokias atostogas, kuomet poilsis yra tokioje darnoje su dvasingumu, lengvu nuovargiu, įspūdžiais, bendryste.
Piligriminės kelionės leido man pajusti, kad kiekvienas iš mūsų turim savitą ryšį su Kūrėju, todėl nereikia prisirišti prie kitų, nes jų kelio kryptis ir tempas gali skirtis nuo mūsų. Neleiskim baimėms ir prisirišimams atimti iš mūsų esaties.
Sėkmės jums, brangieji, keliaukim drauge ir po vieną!

Loreta Kukytė,
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios parapijietė

Daugiau nuotraukų