Maldos už krikščionių vienybę savaitė 2022

Maldos už krikščionių vienybę: https://katalikai.lt/index.php?id=189

Tekstai Maldos už krikščionių vienybę

savaitei ir 2022 metams 

Įžanga į 2022 m. Maldos už krikščionių vienybę savaitės temą 

„Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2)

Pagal Mato evangeliją (2, 1–12) Judėjos danguje pasirodžiusi žvaigždė reiškia ilgai lauktą vilties ženklą, vedantį išminčius, o iš tikrųjų visus žemės žmones į vietą, kur apreikštas tikrasis Karalius ir Išganytojas. Ši žvaigždė yra dovana, Dievo meilingos būties akivaizdos nuoroda visai žmonijai. Išminčiams tai buvo ženklas, kad gimė Karalius. Savo švytėjimu žvaigždė veda žmoniją į didesnę šviesą, pas Jėzų. Jis yra naujoji šviesa, nušviečianti kiekvieną žmogų ir vedanti mus į Tėvo šlovę ir jo spindesį. Per Šventąją Dvasią įsikūnijęs Mergelėje Marijoje ir tapęs žmogumi Jėzus yra šviesa, atėjusi į mūsų tamsybes. Jėzus yra šviesa, kuri dar giliau įsiskverbė į pasaulio tamsybes, kai dėl mūsų ir mūsų išganymo jis atsižadėjo savęs ir tapo klusnus iki mirties. Jis tai padarė nušviesdamas mūsų kelią pas Tėvą, kad mes galėtume pažinti jį, iš meilės už mus atidavusį savo vienatinį Sūnų, kad tikėdami į jį nepražūtume, bet turėtume amžinąjį gyvenimą.

Išminčiai matė žvaigždę ir sekė ją. Pagal tradicinį aiškinimą išminčių figūrose simboliškai įžvelgiama tuo metu žinomų tautų įvairovė ir dieviškojo pašaukimo visuotinumo ženklas, pasirodantis iš Rytų šviečiančios žvaigždės šviesoje. Uoliame įkarštyje, su kuriuo išminčiai ieško naujai gimusio karaliaus, įžvelgiamas visos žmonijos jaučiamas tiesos, gerumo ir grožio alkis. Nuo pat kūrimo pradžios žmonija trokšta pažinti Dievą, kad jį pagarbintų. Žvaigždė pasirodė, kai atėjus laiko pilnatvei gimė dieviškasis Vaikelis. Ji skelbia ilgai lauktą Dievo išganomąjį vyksmą, prasidedantį Įsikūnijimo slėpinyje.

Išminčiai mums apreiškia Dievo norėtą visų tautų vienybę. Jie keliauja iš tolimų šalių ir reprezentuoja įvairias kultūras, tačiau yra vedami to paties alkio pamatyti ir pažinti naujai gimusį karalių; jie susirenka mažame Betliejaus namelyje jo pagarbinti ir dovanoti jam dovanas. Krikščionys yra pašaukti būti ženklu pasauliui, kad Dievas įgyvendina savo trokštamą vienybę. Krikščionys priklauso skirtingoms kultūroms ir tautoms, kalba įvairiomis kalbomis, tačiau jiems bendra Kristaus paieška ir troškimas jį pagarbinti. Krikščionių misija yra būti ženklu ir panašiai kaip žvaigždė vesti Dievo alkstančią žmoniją, vesti visus pas Kristų ir būti priemone, kuria Dievas įgyvendina visų žmonių vienybę.

Išminčių pagarbinimo akto dalis yra atverti savo brangenybių dėžutes ir dovanoti dovanas, kurias krikščionys nuo senovės suprato kaip skirtingus Kristaus tapatybės aspektus: auksas žymi jo karaliavimą, smilkalai – dieviškumą, o mira iš anksto pranašauja jo mirtį. Šių dovanų įvairovė vaizduoja, kaip skirtingai įvairios krikščionių tradicijos suvokia Jėzaus asmenį ir darbą. Kai krikščionys susiburia ir, garbindami Kristų atveria savo lobynus ir širdis, per šį pasidalijimą dovanomis visi praturtėja.

Žvaigždė užtekėjo Rytuose (plg. Mt 2, 2). Rytuose kyla saulė, o Artimaisiais Rytais vadinamame regione dėl Dievo gailestingumo buvome išganingai palaiminti: „mus aplankė šviesa iš aukštybių“ (Lk 1, 78). Tačiau Artimųjų (arba Vidurinių) Rytų istorija buvo ir vis dar yra paženklinta konfliktų bei kovų, sulaistyta krauju ir užtemdyta neteisingumo bei priespaudos. XX amžiuje po nakbos (palestiniečių arabų egzodo per 1948 m. karą) šis regionas patyrė gausybę kruvinų karų ir revoliucijų, išplito religinis ekstremizmas. Pasakojime apie išminčius taip pat yra daug tamsių elementų, ypač despotiškas Erodo įsakymas Betliejaus apylinkėse išžudyti visus jaunesnius negu dvejų metų vaikus (Mt 2, 16–18). Šių istorijų žiaurumai aidi per ilgą Artimųjų Rytų istoriją ir sudėtingą dabartį.

Būtent Artimuosiuose Rytuose Dievo Žodis įsišaknijo ir davė vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą derlių. Iš šių Rytų pasklido apaštalai skelbdami Evangeliją iki žemės pakraščių (Apd 1, 8) Artimieji Rytai davė tūkstančius krikščionių liudytojų ir kankinių. Ir šiandien mažai krikščionių bendruomenei kyla grėsmė, nes daugelis ieško saugesnio ir giedresnio gyvenimo svetur. Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenės skleidžiamai šviesai šiais sudėtingais laikais kyla vis didesnė grėsmė – panašiai grasinta Kūdikio Jėzaus šviesai.

Jeruzalė yra svarbus simbolis krikščionims, nes tai ramybės miestas, kur buvo išgelbėta ir atpirkta visa žmonija. Bet šiandien šis miestas stokoja ramybės. Įvairios partijos kėsinasi į jį ir negerbia kitų. Net malda Jeruzalėje tapo politinių ir karinių priemonių objektu. Jeruzalė buvo karalių miestas, į kurį Jėzus įžengė lydimas triumfo ir sveikinimo šūksnių kaip karalius (Lk 19, 28–44). Todėl šiame karališkame mieste išminčiai tikėjosi rasti žvaigždės apreikštą ir naujai gimusį karalių. Tačiau pasakojime pažymima, kad Jeruzalė anaiptol nebuvo palaiminta Gelbėtojo Karaliaus gimimu, bet sunerimo, ir tas nerimas buvo panašus į šiandienos sumaištį.

Šiandien labiau negu bet kada Artimiesiems Rytams reikia dangiškos šviesos, kuri lydėtų ten gyvenančius žmones. Betliejaus žvaigždė yra ženklas, kad Dievas keliauja su savo tauta, jaučia jos skausmą, girdi jos šauksmą ir rodo jai užuojautą. Ji mums laiduoja, kad, nepaisant besikeičiančių aplinkybių ir baisių katastrofų, Dievas lieka mums ištikimas. Jis nesnaudžia ir nemiega (plg. Ps 121, 4). Dievas keliauja su savo tauta ir ją gelbsti, kai ji nuklysta ar atsiduria pavojuje. Tikėjimo kelionė yra ėjimas su Dievu, kuris visada sergėja savo žmones ir veda mus painiais istorijos ir gyvenimo keliais.

Šiai Maldos savaitei Artimųjų Rytų krikščionys pasirinko iš rytų kylančios žvaigždės temą dėl kelių priežasčių. Vakarų krikščionys švenčia Kalėdas, o daugeliui Rytų krikščionių senesnė ir svarbesnė yra Epifanijos, arba Viešpaties Apsireiškimo, šventė, kai tautoms apreiškiamas Dievo išganymas Betliejuje ir prie Jordano. Dėmesio sutelkimas į teofaniją (Viešpaties pasirodymą) tam tikra prasme yra turtas, kuriuo Artimųjų Rytų krikščionys gali dalintis su savo broliais ir seserimis pasaulyje.

Žvaigždė veda išminčius per sumaištį, tvyrančią Jeruzalėje, kur Erodas kėsinasi žudyti nekaltas gyvybes. Ir šiandien įvairiose pasaulio dalyse nekaltieji patiria smurtą ar jo grėsmę, o jaunos šeimos bėga nuo tokių tironų kaip Erodas ar Augustas. Tokiomis aplinkybėmis žmonės ieško ženklo, kad Dievas yra su jais. Jie ieško naujai gimusio Karaliaus, romumo, ramybės ir meilės Karaliaus. Tačiau kur ta žvaigždė, kuri veda pas Jį? Bažnyčios misija yra būti ta žvaigžde, nušviečiančia kelią pas Kristų, pasaulio šviesą. Būdama tokia žvaigždė, Bažnyčia tampa vilties ženklu problemų pilname pasaulyje ir žymi Dievo buvimą su savo tauta, lydėdama žmones per gyvenimo sunkumus. Krikščionys žodžiu ir veikimu kviečiami būti kelio šviesa, kad Kristus iš naujo galėtų būti apreikštas tautoms. Tačiau mūsų susiskaldymai temdo krikščioniškojo liudijimo šviesą ir užstoja kelią, trukdydami kitiems rasti kelią pas Kristų. Priešingai, vieningi krikščionys, garbinantys Kristų ir tarpusavyje besidalinantys savo lobynų dovanomis, tampa Dievo visai kūrinijai trokštamos vienybės ženklu.

Artimųjų Rytų krikščionys dovanoja šią Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagą suvokdami, kad ir kitur pasaulyje patiriama panašių vargų ir problemų ir kad pasaulis ilgisi šviesos, kuri vestų pas Išganytoją, galintį įveikti tamsybes. Pasaulinės Covid-19 pandemijos sukelta ekonominė krizė, politinių, ekonominių bei socialinių struktūrų negebėjimas apsaugoti silpniausius ir pažeidžiamiausius žmones primygtinai parodė, kad visiems reikia šviesos, kuri šviestų tamsybėse. Rytuose, Artimuosiuose Rytuose, prieš du tūkstančius metų nušvitusi žvaigždė tebekviečia mus prie prakartėlės, ten, kur gimė Kristus. Ji veda mus ten, kur Dievo Dvasia yra gyva ir veikli, į mūsų Krikšto tikrovę ir į mūsų širdžių permainą.

Susitikę su Išganytoju ir drauge jį pagarbinę išminčiai grįžta į savo šalis kitu keliu, kadangi buvo įspėti sapne. Panašiai bendrystė, kuria dalijamės mūsų bendroje maldoje, turi mus įkvėpti naujais keliais grįžti į savo gyvenimą, savo Bažnyčias ir savo pasaulį. Keliavimas naujais keliais reiškia kvietimą į atgailą ir mūsų asmeninio gyvenimo, mūsų Bažnyčių ir mūsų visuomenės atnaujinimą. Sekimas Kristumi ir yra mūsų naujas kelias, o nestabiliame ir besikeičiančiame pasaulyje krikščionys turi likti tvirti ir patikimi kaip šviečiantys žvaigždynai ir planetos. Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Tarnauti Evangelijai šiandien reiškia įsipareigoti ginti žmogaus orumą, ypač vargingiausiųjų, silpniausių ir marginalizuotų žmonių. Tai reikalavimas, kad Bažnyčios santykiuose su pasauliu ir tarpusavyje vadovautųsi skaidrumu ir atskaitomybe. Todėl Bažnyčios turi bendradarbiauti ir siekti palengvinti gyvenimą vargstantiesiems, svetingai priimti tremtinius, nešioti kitų naštas ir kurti teisingą ir sąžiningą visuomenę. Tai kvietimas Bažnyčioms darbuotis drauge, kad jauni žmonės galėtų kurti ateitį, atitinkančią Dievo širdį, ateitį, kurioje visi žmonės gali patirti gyvenimą, ramybę, teisingumą ir meilę. Šis naujas Bažnyčių kelias yra regimos vienybės kelias, kurio siekiame pasiaukodami, drąsiai ir ryžtingai, diena iš dienos, „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Kad susivienytume, turime mylėti

Maldų už krikščionių vienybę savaitė radosi amerikiečių kunigo, tėvo Polio Votsono (Paul Wattson), iniciatyva. Tokia savaitė pirmąsyk vyko 1908 m. T. Polis Votsonas parinko jai datas tarp sausio 18 ir 25 d., kad maldų aštuondienis baigtųsi Šv. Pauliaus Atsivertimo šventės dieną. Juk krikščionių vienybė reikalauja atsivertimo; ji neįmanoma be perkeičiančios Kristaus šviesos. Tai toji šviesa kelyje į Damaską iki širdies gelmių sukrėtė Paulių. Ji perkeičia ir mūsų žvilgsnį, kuriuo žiūrime vieni į kitus, ji leidžia mums palikti išankstines nuostatas ir jau pramintus kelius.

Maldų už krikščionių vienybę savaitė dabartinę formą įgijo Liono katalikų kunigo Polio Kutiurjė (Paul Couturier) dėka. Per ketvirtąjį–penktąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius jis suteikė jai naują įkvėpimą ir išpopuliarino. Šitaip perkeista toji savaitė nuo tada kasmet suburia daugybę krikščionių visame pasaulyje – tiek katalikų, tiek ortodoksų ir protestantų.

Aišku, įvairių konfesijų krikščionys jau gerokai anksčiau melsdavosi už Bažnyčios vienybę. Tačiau paprastai jie tai darydavo likę „namie“, savo pačių bažnyčiose. Kunigas Kutiurjė suprato, kaip svarbu, kad krikščionys melstųsi ir kartu, toje pačioje vietoje. Jis tikėjosi, kad taip Maldų už vienybę savaitė prisidės prie to, kad būtų įveiktas abipusis nepasitikėjimas, tais laikais trukdęs daugumai krikščionių eiti melstis į kitos konfesijos bažnyčias.

Jis žinojo, kad be meilės nebus žengiama pirmyn vienybės keliu. Troško, kad širdyse įsižiebtų broliškosios meilės ugnis. Be kita ko, jis sėmėsi įkvėpimo ir iš kito ekumenizmo pradininko – kardinolo Mersjė (Mercier), 1926 m. mirusio Malino (Malines)^[1] arkivyskupo, įžvalgos: „Kad susivienytume, turime mylėti vienas kitą; kad mylėtume vienas kitą, turime atpažinti vienas kitą; kad atpažintume vienas kitą, reikia eiti vienas kitą susitikti.“ Krikščionims susitinkant bendroje maldoje, Šventoji Dvasia gali įžiebti dieviškosios meilės ugnį, sudeginančią nesupratimo, nepasitikėjimo, o kartais ir pagiežos užtvaras.

Dar 1928 m. popiežius Pijus XI rašė: „Apie krikščionių vienybę negalima mąstyti kitaip, kaip tik padedant atskalūnams sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią.“ Po kelerių metų kunigas Kutiurjė teigė: „Reikia melstis už vienybę, prašant Dievo, kad ji būtų įgyvendinta tada, kai Jis norės, ir taip, kaip Jis norės.“ Galbūt čia ir glūdi didžioji kunigo Kutiurjė siūlomos Maldų už vienybę savaitės naujybė: jos esmė – nebe melstis, taip sakant, „prieš kitus“, kad užkariautume juos, o melstis kartu, drauge ieškant Dievo valios.

Tėvas Kutiurjė glaudžiai susijęs su Taizé bendruomenės įkūrimu. Jau nuo 1941 m. jis drąsino ir palaikė bendruomenę steigiantį brolį Rožė (Roger). Bendruomenė turėjo tapti tokia vieta, kurioje būtų be atvangos trokštama krikščionių vienybės ir už ją meldžiamasi. Tiek broliui Rožė, tiek kunigui Kutiurjė krikščionių vienybė negalėjo reikšti vienų pergalės prieš kitus. Brolis Rožė rašė: „Krikščionių vienybė nebus vienų triumfas prieš kitus. Jei vieni turėtų nugalėti, o kiti – pralaimėti, niekas nepritartų tokiai vienybei.“ (Roger Schutz, Dynamique du provisoire).

Būtent melsdamiesi kartu atsižadame noro triumfuoti prieš kitus. Malda daro mus nuolankius. Maldoje įsisąmoniname, jog Dievas didesnis – didesnis už mus, didesnis už mūsų skirtumus. Brolis Aloyzas (Alois), pakeitęs brolį Rožė kaip Taizé bendruomenės prioras, rašo: „Kai kartu gręžiamės į Kristų, kai susirenkame bendrai maldai, Šventoji Dvasia jau vienija mus. Maldoje nuolankiai mokomės priklausyti vieni kitiems.“ (Brolis Aloyzas (Alois), Laiškas iš Kalkutos).

Laimei, Maldų už krikščionių vienybę savaitė tapo gražia tradicija. Tačiau ką daryti, kad Bažnyčių gyvenimuose ji neliktų tik aštuoniomis dienomis kas sausio mėnesį? 2007 m. pabaigoje mūsų bendruomenės organizuotame Europos jaunimo susitikime Ženevoje, kuriame dalyvavo daug jaunų lietuvių, brolis Aloyzas kalbėjo: „Dažniau susiburkime Dievo akivaizdoje klausytis Jo Žodžio, tylėti ir šlovinti.“ Ir jis pasiūlė jaunimui kartą per mėnesį sukviesti miesto ar rajono krikščionis į „susitaikinimo vakarą“.

Brolis Richard,
Taizé bendruomenė