Su parapija sveikinasi seminaristas Martynas

Klierikas Martynas Ruzgus Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, 2021 09 05.

Kviečiame susipažinti su Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos studentu Martynu Ruzgumi, kuris nuo 2021 m. rugsėjo mėn. Vilniaus Visų Šventųjų parapijoje atliks liturginę praktiką. Paprašėme Martyno pasidalinti savo istorija kelią į Pašaukimą. 

Nes Tu, Viešpatie esi mano gyvenime, padedi jį man planuoti, kurti, Tu nori, kad mes visi būtume laimingi.

Esu Martynas, šiuo metu studijuoju Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, IV kurse. O šiuos studijų ir formacijos metus, atlikdamas liturginę-pastoracinę praktiką, sekmadieniais praleisiu Vilniaus Visų Šventųjų parapijoje. Man buvo nuostaba, kai grįžus į seminariją po vasaros atostogų, seminarijoje skelbė kur sekmadieniais atliksime tarnystę. Kodėl nuostaba? Dar vasaros metu vieną vakarą besimelsdamas sakiau Viešpačiui: „O kaip būtų faina jei būčiau paskirtas į Visų Šventųjų parapiją.“ Ir… seminarijos vadovybė paskelbia, kad paskiriamas esu būtent į Visų Šventųjų parapiją. O dangau. Viešpats tikrai išgirdo mano maldą. Iš tikrųjų nežinau kodėl būtent šioje bendruomenėje norėjosi praleisti studijų metus, bet aš tikiu, kad pats Viešpats yra pramatęs mums visiems tam tikrą kelią, kuriuo visi turime eiti. Taigi trumpai norėčiau papasakoti apie save, apie tai, kaip pravėriau seminarijos duris, kas tam mane pastūmėjo, nes juk negimiau būdamas klieriku Martynu. Gimiau ir užaugau nuostabiame Alantos miestelyje, kuris randasi Molėtų rajone. Ta vieta garsi ir įdomi ne tik dėl savo kraštovaizdžio, gausybės upių, ežerų, kalnų, bet ir populiari piligrimų tarpe. Pirmiausia dėl to, kad miestelio centre ant aukšto kalno stovi nepaprasto baltumo Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, būtent šioje bažnyčioje prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Kita svarbi vieta, tai kad būtent Alantos parapijoje gimė, buvo pakrikštytas palaimintasis Teofilius Matulionis.

Žolinės atlaidai Krekenavoje

Žolinės atlaidai Krekenavoje

Pats aš augau gausioje šeimoje, turiu brolį ir dvi seseris. Nesu jauniausias ir nesu vyriausias šeimos tarpe. O kaip prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Jau būdamas trečioje klasėje, pradėjau patarnauti Mišiose prie altoriaus. Dažnai mėgstu pasakoti, kodėl būtent pradėjau patarnauti. Turėjau močiutę, kuri buvo labai tikinti, nors ir griežto būdo, bet niekada nematydavau jos, kad ji dieną užbaigtų be maldos. Kiekvieną vakarą prieš miegą melsdavosi, liepdavo ir mums anūkams melstis, bet mes kadangi būdavome išdykę, tai darydavome priešingai. Mano pusbrolis, kuris gyveno su ta močiute, kartą pasiūlė užsidirbti pinigų, mums kaimo vaikams, tai buvo reikalingas dalykas, visada norėdavosi turėti savo, ne tik imti iš tėvų. O kad užsidirbti, jis pasiūlė, eiti kartu su juo padėti sukrauti klebonui malkas žiemai, žinoma aš sutikau. Tą patį vakarą, jau užbaigus darbą, klebonas prieš Mišias paklausė ar nenorėčiau tapti patarnautoju. Man vaikui žinoma buvo neaišku kas tai per dalykas, bet aš sutikau. Slinko metai, priėjau Pirmosios Komunijos. Kitiems buvo keista kodėl aš vis dar bažnyčioje, juk visi po Pirmosios Komunijos išlekia savais keliais, o aš ne, aš pasilikau. Bėgant metams, man pačiam keičiantis, atėjo toks laikas, vadinamas –  paauglyste. O paaugliai dažniausia pradeda maištauti, aš žinoma iš jų neišsiskyriau. Nusprendžiau nebe eiti į bažnyčią juk tai „nelygis“. Praėjo pora sekmadienių ir supratau, kad man kažko trūksta, širdyje jautėsi tuštuma. Ir vėl sugrįžau į bažnyčią, tik ne kaip patarnautojas, bet tiesiog su visa bendruomene suoluose, kartu su jais dalyvaudavau Mišiose, bet ir tai man džiaugsmo neatnešė, pradėjau ilgėtis buvimo prie altoriaus. Patikslinant, ne to, kad ilgėjausi patarnavimo Mišių metu, bet būtent altoriaus, to kas ant jo vyksta, norėjau būti arti.

Klierikai ir VAJC savanoriai

Kiek vėliau supratau, kad Dievas nėra kažkoks nuobodus ar rūstus dėdė, supratau tikrai, kad Jis yra daug daugiau, ko tikrai negaliu paaiškinti. Kažkada visai neseniai atėjo man mintis į galvą, kad nuo Dievo malonės, neapsimoka bėgti, Jis vis tiek pagaus. Kadangi daug laiko jau ir vėliau sugrįžus patarnauti mišioms, praleisdavau bažnyčioje, daug žmonių man sakydavo: „Ar tu tik kartais nebūsi kunigėlis, tau labai tiktų.“ Aš žinoma sakydavau, kad niekada gyvenime. Tuometinis mano gimtosios parapijos klebonas, buvo labai pamaldus, nežinau kokiu būdu, nežinau kaip, bet jis iš tiesų daug melsdavosi, kaip tai uždegė mane, aš dar negaliu suprasti. Turbūt jis už mane irgi pasimelsdavo, kad atrasčiau savo gyvenimo kelią. Man pačiam buvo keista, kad jis atrodo paprastas kunigas, vien iš Alantos, išleido du vyrus, kurie tapo puikiais kunigais. Viešpats iš tiesų mėgsta juokauti ir vis tiek pasiekia savo, tie mano spardymaisi, kad nebūsiu kunigu, atsisuko prieš mane patį, tapo pasispardymais, kad visgi noriu būti kunigu. Jau besirengiant stoti į seminariją, pasipasakojau vienam garbingo amžiaus kunigui, kuris man pasakė, kad jei noriu į seminariją, turiu neskubėti, išeiti pagyventi „ant savo sprando“. Taip ir padariau. Atidėjau savo pasiryžimą ir tapau kvalifikuotu barmenu. Bet ir vėl, tai ką Viešpats pramatė man, Jis tikrai to neužmiršo. Jis ir vėl sužadino manyje tą patį ilgesį, kuris buvo anksčiau, nes dėl darbo, neturėdavau progos dalyvauti sekmadienio Mišiose. Ir kaip bebūtų ar gaila, ar džiugu, turėjau galiausiai ištarti sau ir Viešpačiui: „Taip aš sutinku, teesie Tavo valia.“

Ir jau visiškai pabaigai, norėčiau kiekvienam ir kartu sau palinkėti, nebijoti pasiduoti Viešpaties valiai. Nebūtinai kunigiškoje tarnystėje. Jis yra sugalvojęs mums planus, bet stenkimės į tai atsiliepti ir Jį išgirsti, nors ir atrodytų, kad tai neįmanoma, bet turėti vilties ir Psalmės žodžiais sakant: „O aš vilties niekada nenustosiu.“ Nes Tu, Viešpatie esi mano gyvenime, padedi jį man planuoti, kurti, Tu nori, kad mes visi būtume laimingi.

Vilniaus Visų Šventųjų parapija dėkoja klierikui Martynui už jo veiklą mūsų parapijoje bei linki nuolat būti Dievo akivaizdoje, tegul Viešpats laimina jo kelią!

ALFA kursas po sutvirtinimo sakramento

Spektaklis „Atžalynas”

Žolinės atlaidai Krekenavoje

Žolinės atlaidai Krekenavoje

Su Panevėžio vyskupijos jaunimu